2019-08-26


Rugpjūčio 23 –ąją paminėjome tremtinius, politinius kalinius ir laisvės kovotojus. Aplankėme ir tylos minute pagerbėme kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo vietą Karalgirio miške, pokario partizanų kankinimų ir perlaidojimo vietas Vilkijoje. Vilkijos Šv. Jurgio bažnyčioje meldėmės už jų paaukotus gyvenimus Laisvos Lietuvos vardan.
1939 m. rugpjūčio 23 dieną pasirašius Molotovo–Ribentropo paktą, nacistinė Vokietija ir bolševikinė Rusija slaptu susitarimu padalino Europą, o tris Baltijos šalis pasmerkė ilgai kolonijinei priespaudai.
Lietuvių tautos pasipriešinimas tarybinei okupacijai pokario laikotarpiu buvo pati sunkiausia ir pati tragiškiausia kova mūsų istorijoje. Vilkijoje iš 32 perlaidotųjų, kaip nustatė ekspertizė, tik keli žuvo nuo kulkos.
Už Lietuvos laisvę čia kovėsi Padauguvos, Vilkijos, Čekiškės, Babtų, Kulautuvos ir kitų aplinkinių kaimų gyventojai.
Kunigas R. Mikutavičius, perlaidojant Vilkijos partizanus, kalbėjo: „Be jų nebūtų dabarties, nes jie paliudijo laisvės vertę ir pavergimo prasmę. Jeigu mes šiandien laikome jų nuotraukas, vainikus ir trispalves — tai todėl, kad jie sudėjo savo gyvybės ir kančios auką. Man dabar buvo pasakyta, kad iš 32 asmenų, kurių kaulai čia ilsėsis, tik keli žuvo nuo kulkos. O visi kiti buvo nukankinti: sulaužyti šonkauliai, sutrupintos kaukolės, išnarstyti kaulai. Budelis buvo be galo išradingas, labai ištreniruotas, išėjęs ilgą išgamų mokyklą, nes mokėjo trypti laisvą tautą labai apgalvotai ir stropiai. Kaip šitie žmonės kentėjo, žino tik budelių atmintis ir jų sąžinė… Istorija atidengs dar ne vieną kančios puslapį. Aš prašau jūsų, mano brangieji, idant jūsų vaikai tautos istoriją žinotų ne iš knygų, bet matytų savo akimis, prašau — neskubėkite užkasti šios didžiulės duobės. Paimkite šventos žemės žiupsnelį ir ramybėje, be skubos prieikite prie kapo ir užpilkite. Reikia, kad ši akimirka kuo giliausiai įsiskverbtų į mūsų sąmonę, į visų mūsų širdis, nes atgimimas ateina iš kentėjimo ir kraujo, iš darbo, aukos ir didelių pastangų… Tikiu, kad čia stovės paminklas kaip ir visoj Lietuvoj panašiems didvyriams, o aplink žaliuos ir banguos, žydės ir spindės, kvepės ir liūliuos laisva nepriklausomos Lietuvos žemė… Ant jūsų pamato mes stovime, ant jūsų pamato stovės ir laisvas ateities gyvenimas. Jeigu mes įsirašome į Europos istoriją, tai įsirašome štai šių kankinių krauju…”
(Kraujo upeliai tekėjo, Antanas Paulavičius).
2019-08-26 Kultūrinės veiklos organizatorė Loreta Maliukevičienė