Vilkijos kultūros centras
Jau toli nutolo didžiosios metų šventės, fejerverkų salvės ir nuo vaišių lūžtantys stalai. Atėjo gūdus, negailestingas, pilkas vasaris. Toks laikas, kuomet nepasimaivysi, nepasimosikuosi sijonėliais ir lakuotais batais. Kiaurai smelkiantis istorinis šaltis, dargana ir susimąstymas skverbiasi tiesiai iš amžių glūdumos. Tik amžinai užkaitę sirgaliai ir išprotėję bėgikai drysta brūžinti gatves tokiais vasario vakarais, kuomet vėjas pučia iš visų pusių, o į veidą sega ledinio lietaus geluonys. Visi kiti ištirpsta maloniai saldžiame televizijos glėbyje arba naršo oro linijų svetaines ieškodami būdų kaip ištrūkti. Būtent tokiame vasaryje atgimė ir mūsų tautos nepriklausomybė. Ne tingioje vasaros kaitroje, ne jaudulio kupiname pavasaryje, ne, ji atgimė vasario šaltyje.
Kažkur kitur dabar šviečia saulė, plieskia žydras dangus ir šilta jūra skalauja pakrantes, kažkur kitur vis dažniau bando pasprukti lietuviai šitą žiaurų vasarį, kurį kasmet, metai iš metų, turime ištverti. Tai toli gražu nėra malonu, nėra romantiška, nėra žavu. Saulėkaitoje diedukai čia nežaidžia šaškėmis, o madingos damos nedemonstruoja naujų paltukų. Visa tauta, apsimuturiavusi megztinių, kojinių ir šalikų sluoksniais, tyliai, pavieniui – kažką mąsto. Ką jį mąsto? Ar susimąsto? Ar pakelia akis nuo grindinio, nuo popierių, nuo rietenų? Ar akyse sužimba mintys? Ar tik besisukančio skaitliuko atšvaitai?
Nuo to laiko, kai 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, vadovaujama daktaro Jono Basanavičiaus, savo posėdyje paskelbė „atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“ praėjo 107 metai. Kas pasikeitė? Ko išmokome? Ko neišmokome? 1923 m. žymus filosofas, rašytojas, kultūros veikėjas Vilhelmas Storosta – Vydūnas rašė:
„Mums rodosi, kad mūsų tauta laisva. Ir nuolat girdime sakant, ji nepriklausoma. Bet skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma ir laisva gyvenimo paviršiaus dalykuose. Laisvę reikia geriau suprasti, tuomet ją ir geriau tvirtysime. Tuo tarpu vis tik dar žiūrime į tai, iš kur iškliuvę, iš ko paleisti esame. O žymiai didis mūsų tautos vaikų skaičius nori pasimėgti vien tuo paleidimu. Seniau garsus vokiečių manytojas iškėlė klausimą, sakydamas, kad iš jungo iškliuvusiems klausti reikia, kuriems galams jie laisvi. Šis klausimas ir mūsų tautai svarbiausiasis. Ir nuolatai reikėtų apie jį mąstyti. Kokie bus mokslininkai, menininkai, mokytojai, teisėjai, šventintojai, bet ir kokie didžiųjų ūkių ir pramonės įstaigų savininkai, toliau valdininkai ir žmonių atstovai, toks bus visos tautos likimas. Jeigu šiems žmonėms nebus svarbus laisvės klausimas, tautos nepriklausomybei tikrai grės pavojus.“ (Vydūnas. Raštai, t. III. Vilnius: Mintis, 1992).
Kasmet susirenkame vasario žiaurume, bandydami priminti sau, jog esame nepriklausomi, užkuriame laužus ir pakeliame dvasią, dėkojame, už tai, kad esame laisvi, kartu stovime, kartu suvalgome košę, paskui išsiskirstome iki kitų metų. O tada dar reikia užeiti į parduotuvę ir sulakstyti iki bankomato, o jau tada reikia prasiurbti kambarius ir išvesti šunį, o tada… Regis, per daug minčių, per daug problemų, rūpesčių, per daug neteisybės ir triukšmo verda galvose, nėra kada galvoti. „Kam esame laisvi?“- tas klausimas taip ir lieka kaboti nesuprastas, neišgirstas pompastiškų švenčių šurmuly. Gal todėl tiek daug žmonių dabar bėga? Tiksliau reikėtų sakyti – bėgioja. Pastebėjote? Ypač miestuose. Bėga kuo toliau, kuo ilgiau, į ten, kur nutyla nesibaigiantis triukšmas, kur galima išgirsti savo kvėpavimą, širdies ritmą, į ten, kur yra vietos atsirasti mintims. Keistas, bet šiems laikams labai tinkantis, būdas išsikovoti sau laivę mąstyti.
Šiemet, kaip ir kasmet, Vilkijoje, tęsdami prieš aštuonerius metus pradėtą, klebono Lino Šipavičiaus ir mokytojo Arūno Zalansko inicijuotą, Šv. Jurgio – Vasario 16-osios vardo bėgimą, kviečiame vilkijiečius ir miesto svečius paminėti vasario 16-ąją: pabėgioti, kartu įveikti atstumą tarp Vilkijos Švč. Jurgio bažnyčios iki Ringovės piliakalnio, sudalyvauti minėjime, bet tuo pačiu nepamiršti bent akimirką pamąstyti – kas mes esame, kokiais norime būti ir kam mums skirta toji laisvė.
Renginio programa: 12 val. Šv. Mišios Vilkijos Šv. Jurgio parapijos bažnyčioje, trumpas Vilkijos miesto seniūno sveikinimas ir mankšta su treneriu Tautvydu. 13 val. Šv. Jurgio vardo – Vasario 16-osios bėgimas nuo bažnyčios iki Ringovės piliakalnio, kur šventės dalyvių lauks apdovanojimai, laužas, vaišės, muzika. Giedamas himnas.
Renginio organizatoriai: Vilkijos kultūros centras, Vilkijos miesto seniūnija, Vilkijos apylinkių seniūnija, Vilkijos Šv. Jurgio parapija.
Straipsnio autorė Vilkijos kultūros centro projektų vadovė Justina Januškevičienė
